Pastaruoju metu mane
kažkoks liūdesys yra apėmęs. Mano merginos šiais metais baigia mokslus, mano
draugai irgi. Manau mano paskutinis kursas bus labai liūdnas, nes teks likti
vienai. Kodėl viskas keičiasi? Aš augu,matyt. Žiūriu į visus aplink ir matau
daug naujų veidų. O ir aš kažkada buvau pirmakursė.
Teoriškai turėčiau šį savaitgalį daryt
savo darbus. Tačiau praktiškai aš lieju savo mintis čia. Ir kažkaip sakyčiau
Garšvos stiliumi. Niekad nemaniau, kad aš nuoširdžiai džiaugsiuosi savo
paskaitomis šioje vietoje. Kažkaip net užduotys ir darbai atrodo malonūs. Beje,
mano Irmutė neužilgo grįš į Lietuvą, kažkaip norisi pasigirt. Pasiilgau savo
prikolistės, daug ir labai.
Nesuprantu vyrų. Bet manau, kad planas
daug mokytis, dirbti ir nuolat būti užsiėmus nepadės visko išspręst. Labiau pabėgt
nuo problemų. Ingrida teisi, šiais laikais žmonės per dažnai renkasi bėgimą nuo
visko.
Kažkaip viskas džiuginti turėtų, bet
kažkaip per dažnai mane tamsios mintys aplanko.
Čia matyt, dėl to, kad aš ir vėl grįžau į savo rutiną. Man reikia
kažkokio life
changing įvykio...gal gyvenimas
tada ir vėl nusidažys naujom spalvom (teisino save Gia) kartais net norisi savimi
žavėtis, kaip puikiai sugebu sau meluoti :>
No comments:
Post a Comment